Tikriausiai esate girdėję tokias frazes kaip: „Mama, man nuobodu”, „Tėti, ką man veikti?“,
„Galiu pažaisti telefonu?“.
Ypač atostogų metu šiuos sakinius tėvai išgirsta dažniau nei norėtų. Ryte, automobilyje, kavinėje, namuose po pietų, kartais praėjus vos kelioms minutėms po ką tik pasibaigusios veiklos.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai tik vaiko skundas, tėvams jis neretai sukelia visai kitus jausmus. Nuovargį, susierzinimą, o kartais ir kaltę. Gal per mažai suplanavau? Gal reikėjo stovyklos? Gal šiandien turėjome kažkur nuvažiuoti? Gal vaikas per daug laiko praleidžia namuose?
Šiandien labai lengva pradėti galvoti, kad gera vaikystė turi būti nuolat pilna veiklos. Stovyklos, būreliai, kelionės, renginiai, žaidimų kambariai, pramogos. O jeigu tarp jų atsiranda tuščia valanda ir vaikas pareiškia, kad jam nuobodu, atrodo, kad kažkas nepavyko.
Tačiau vaikui nereikia, kad jo atostogos būtų 24 valandas per parą veikiantis pramogų parkas.
Ir tėvai neprivalo būti jo animatoriai.
Nuobodulys nėra problema, kurią reikia skubiai išspręsti
Šiuolaikiniame gyvenime atsikratyti nuobodulio labai paprasta. Vaikui nuobodu automobilyje, tėvai paduoda telefoną. Reikia ramiai palaukti restorane, tėvai įjungia filmuką. Tėvai nori kelias minutes pasikalbėti – atsiranda planšetė.
Ir tame savaime nėra nieko blogo. Ekranai yra mūsų gyvenimo dalis, o pavargusiems tėvams jie kartais tikrai padeda. Problema prasideda tada, kai ekranas tampa beveik automatiniu atsakymu į kiekvieną vaiko pauzę, nekantrumą ar nepasitenkinimą.
Tuomet vaikas gauna vis mažiau progų patirti vieną labai paprastą procesą: iš pradžių nežinoti, ką veikti, truputį palaukti ir galiausiai kažką sugalvoti pačiam.
Tik tėvams dažnai sunkiausia yra išlaukti. Vaikas vaikšto iš paskos, zyzia, sako, kad „nieko nėra“, atmeta pirmus pasiūlymus ir dar kartą paprašo telefono. Natūralu norėti kuo greičiau išspręsti situaciją.
Tačiau kartais verta nieko nedaryti.
Galima tiesiog pasakyti: „Suprantu, tau nuobodu. Pagalvok, ką galėtum nuveikti.“
Ir palikti šiek tiek erdvės.
Kartais po dešimties minučių iš sofos pagalvių atsiranda namas. Pledas tampa palapine, kartoninė dėžė tampa laivu, kieme surinkti pagaliai žaidimo dalimi. Vaikas, kuris prieš kelias minutes tvirtino, kad visiškai nėra ką veikti, staiga jau turi savo planą.
Tai nereiškia, kad nuobodulys stebuklingai paverčia vaiką kūrybišku. Mokslas šiuo klausimu daug atsargesnis. 2024 m. paskelbtoje 27 tyrimų apžvalgoje mokslininkai nustatė, kad ryšys tarp nuobodulio ir kūrybiškumo nėra vienareikšmis: vienuose tyrimuose nuobodulys buvo susijęs su kūrybiškesnėmis idėjomis, kituose tokio poveikio nebuvo arba rezultatai buvo net priešingi.
Taigi tiksliau būtų sakyti ne „nuobodžiauti vaikui būtina, nes tai ugdo kūrybiškumą“, o paprasčiau: kai mes neužpildome kiekvienos laisvos minutės paruošta pramoga, vaikui atsiranda daugiau progų pačiam ieškoti, galvoti ir kurti.
Kartais būtent tos nepatogios kelios minutės tarp „man nuobodu“ ir „aš sugalvojau“ yra vertingos.
Kodėl telefonas visada atrodo įdomesnis?
Žinoma, telefonui konkuruoti su paprastu žaidimu nėra sunku.
Ekrane visada kažkas vyksta. Keičiasi vaizdai, muzika, personažai, atsiranda nauji video, žaidimo taškai ar naujas lygis. O popieriaus lapas tiesiog guli ant stalo. Knygą reikia atsiversti. Žaidimą reikia pradėti pačiam. Net kieme pirmiausia reikia sugalvoti, ką ten veikti.
Todėl nereikia stebėtis, kad paklaustas „telefonas ar piešimas?“ vaikas dažnai pasirinks telefoną.
Tačiau dėl to nebūtina ekranų demonizuoti ar kalbėti apie „sugadintą dopaminą“. Vaiko smegenys ir elgesys yra daug sudėtingesni. Naujausi tyrimai vis dažniau rodo, kad svarbu ne vien suskaičiuoti prie ekrano praleistas minutes. Svarbu, ką vaikas žiūri, kaip tuo naudojasi, ar šalia yra suaugęs žmogus ir, svarbiausia, ką ekranas pakeičia jo kasdienybėje.
2024 m. žurnale JAMA Pediatrics publikuotoje didelėje sisteminėje apžvalgoje buvo išanalizuota 100 tyrimų, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 176 tūkst. vaikų iki šešerių metų. Tyrėjai nustatė, kad reikšmę turi būtent ekranų naudojimo kontekstas. Pavyzdžiui, foninis televizorius ir didesnis pasyvaus turinio žiūrėjimas buvo siejami su prastesniais kai kuriais pažintinės raidos rodikliais, o sakingas ekranų naudojimas kartu su suaugusiuoju su geresniais pažintiniais rezultatais.
2026 m. Amerikos pediatrų akademija savo naujausiose rekomendacijose taip pat siūlo nežiūrėti į vaikų ir ekranų santykį vien per „ekrano minučių“ prizmę. Akademija pabrėžia, kad pernelyg įtraukianti skaitmeninė aplinka gali išstumti dalykus, kurių vaikui reikia augant, tokius kaip judėjimą, miegą, žaidimą ir gyvą bendravimą.
Man atrodo, tėvams tai yra daug naudingesnis klausimas nei vien „kiek valandų galima?“.
Kokios laiko rekomendacijos pagal amžiu?
Kūdikiams iki 1,5–2 metų: Ekranų rekomenduojama vengti visiškai. Vienintelė išimtis, tai trumpi vaizdo skambučiai su artimaisiais, padedantys palaikyti ryšį.
2–4 metų vaikams: Ne daugiau kaip viena valanda per dieną. Prisiminkite, kad ramų laiką verta užpildyti ne vien ekranais – skaitymas, pasakojimai, dainavimas ar dėlionės yra nepakeičiami vaiko raidai.
Mokyklinukams (5–12 metų): Iki 1–2 valandų per dieną pramoginio turinio. Šiame amžiuje svarbu, kad ekranas neatimtų laiko iš kasdienės fizinės veiklos, būrelių ir kokybiško miego.
Paaugliams (nuo 13 metų): Pramoginiam laikui prie ekranų rekomenduojama skirti ne daugiau kaip 2 valandas per dieną. Svarbiausia yra susitarimai dėl skaitmeninės higienos: jokių ekranų valandą prieš miegą, valgymo metu ir pamokų ruošimo metu.
Taigi tikslas nėra padaryti namus visiškai „be ekranų“. Tikslas – užtikrinti, kad technologijos netaptų atsakymu į viską ir neužgožtų svarbiausių vaiko raidos poreikių: judėjimo, gyvo santykio ir miego.
Vaikas gali išmokti būti ir su mažu nepatogumu
Yra dar viena priežastis, kodėl nereikėtų skubėti gelbėti vaiko nuo kiekvieno „man nuobodu“.
Nuobodulys nėra labai malonus jausmas. Vaikas nori, kad jis kuo greičiau baigtųsi. Panašiai kaip nekantrumas laukiant savo eilės, nusivylimas pralaimėjus žaidimą ar pyktis, kai kažkas nepavyksta iš pirmo karto.
Tačiau būtent tokiose mažose kasdienėse situacijose vaikas po truputį mokosi tvarkytis su savo jausmais. Psichologijoje tai vadinama emocijų reguliacija – gebėjimu atpažinti savo emocinę būseną, ją toleruoti ir pasirinkti, ką su ja daryti.
2024 m. žurnale Journal of Experimental Child Psychology paskelbtame tyrime mokslininkai Alana J. Anderson ir Sammy Perone nagrinėjo būtent 4–6 metų vaikų nuobodulį. Jie nustatė, kad nuobodulio patyrimas jau šiame amžiuje susijęs su savireguliacijos procesais. Vaikai taip pat naudojo skirtingus būdus su nuoboduliu susitvarkyti: vieni ieškojo kontakto su tėvais, kiti patys imdavosi veiklos. Pavyzdžiui, susirasdavo žaislą ar žaidimą. Taigi nuobodulys yra ne tik būsena, iš kurios vaiką reikia ištraukti. Tai ir jausmas, su kuriuo jis mokosi kažką daryti.
Žinoma, mažas vaikas emocijų reguliacijos neišmoksta vienas. Jam reikia suaugusiojo. Tačiau būti šalia ir iš karto pašalinti kiekvieną nemalonų jausmą, tai ne tas pats.
2024 m. Amerikos psichologų asociacijos žurnale Psychological Bulletin paskelbta sisteminė apžvalga pabrėžia, kad tai, kaip tėvai reaguoja į vaiko emocijas, kaip patys jas išreiškia ir kaip apie jas kalba, gali padėti arba trukdyti vaiko savireguliacijos raidai. Kitaip tariant, vaikas mokosi ne tik tada, kai jam sakome, ką daryti. Jis mokosi ir iš to, kaip mes reaguojame į jo nusivylimą, pyktį, nekantrumą ar nuobodulį.
Tai nereiškia, kad reikėtų ignoruoti verkiantį ar nusivylusį vaiką. Priešingai, tyrimai labiau palaiko vadinamąjį emocijų priėmimą: suaugęs žmogus pripažįsta vaiko jausmą, padeda jį įvardyti, tačiau nebūtinai skuba iš karto jį panaikinti.
Galima pasakyti: „Matau, kad tau dabar nuobodu.“
Arba: „Suprantu, kad labai norisi telefono.“
Ir tik tada padėti vaikui pagalvoti: „Ką galėtum padaryti?“
Toks nedidelis skirtumas yra svarbus. Mes nesakome vaikui „nejausk“, bet kartu nesiunčiame žinutės, kad kiekvieną nemalonų jausmą turi tuoj pat pašalinti mama, tėtis ar ekranas.
Tai patvirtina ir platesni tyrimai. 2024 m. metaanalizėje, apėmusioje 49 tyrimus ir daugiau kaip 24 tūkst. vaikų bei paauglių, nustatyta, kad šeimos aplinka ir tėvų elgesys siejasi su vaikų emocijų reguliacija, o ši savo ruožtu susijusi su jų emocine savijauta. Ypač neigiamą įtaką daro vaiko jausmų atstumimas ir pernelyg griežta jo elgesio bei minčių kontrolė.
Tą patį rodo ir intervenciniai tyrimai. Kai tėvai išmoksta geriau suprasti vaikų emocijas, pagerėja vaikų elgesys ir gebėjimas tvarkytis su jausmais. Vaikui padeda ne emocijų vengimas, o šalia esantis suaugęs žmogus, kuris moko jas atpažinti ir su valdyti.
Todėl, kai vaikui nuobodu, mūsų tikslas nebūtinai turi būti kuo greičiau padaryti taip, kad nuobodulio nebeliktų.
Mažesniam vaikui galima pasiūlyti kelias kryptis: „Gali piešti, žaisti su žaislais arba eiti į lauką.“ Galima kartu pradėti veiklą ir po truputį atsitraukti. Galima namuose turėti dėžę su paprastais daiktais, tarkim popieriumi, kartonu, kaladėlėmis, lipdukais, siūlais, dėžutėmis ar medžiagos skiautėmis ir leisti vaikui pačiam nuspręsti, kuo jie taps.
Tačiau nebūtina kiekvieną kartą ištraukti dvidešimties veiklų sąrašo.
Kartais pakanka savo reakcija parodyti:
„Matau, kad tau dabar nuobodu. Aš esu šalia, bet tikiu, kad tu gali pabūti su šiuo jausmu ir kažką sugalvoti.“
Manau, kad šią mintį ypač svarbu prisiminti ir patiems tėvams.
Socialiniuose tinkluose lengva susidaryti įspūdį, kad vaikystė turi būti kupina kelionių, stovyklų, piknikų, muziejų ir „prasmingų veiklų“. Tačiau vaikystėje svarbūs ne tik įspūdžiai. Svarbūs ir tarpai tarp jų.
Paprastas rytas namuose. Lėta popietė kieme. Valanda, per kurią nieko ypatingo nevyksta. Net tas kartais erzinantis „mama, man nuobodu“.
Vaikui nereikia, kad suaugusieji visą laiką kurtų jam įdomų gyvenimą. Pamažu jis gali atrasti, kad dalį to įdomumo geba susikurti pats.
Todėl kitą kartą, kai vaikas atsidus ir pasakys: „Man nuobodu“, nebūtina iškart griebtis telefono ar ieškoti naujos pramogos.
Galima palikti šiek tiek erdvės.
Nes kartais po „man nuobodu“ ateina visai kitas sakinys:
„Mama, žiūrėk, ką sugalvojau.“
Psichologė Ivona
Šaltiniai
- Perone, S., Vaughan, A. M., Anderson, A. J., Weybright, E. H. (2026). How Parents Support Their Children’s Boredom Relates to Dynamics of Neurophysiological Correlates of Self-Regulation. Infant and Child Development. DOI: 10.1002/icd.70119.
- Munzer, T., Parga-Belinkie, J., Milkovich, L. M., et al. (2026). Digital Ecosystems, Children, and Adolescents: Policy Statement. Pediatrics, 157(2), e2025075320. DOI: 10.1542/peds.2025-075320.
- Brumariu, L. E., Nair, T. K., Waslin, S. M., Rodrigues, G. A., Moore, M. T., Kerns, K. A. (2025). Parental emotion socialization and internalizing problems in childhood and adolescence: A meta-analytic review. Development and Psychopathology. DOI: 10.1017/S095457942510059X.
- Mallawaarachchi, S., Burley, J., Mavilidi, M., et al. (2024). Early Childhood Screen Use Contexts and Cognitive and Psychosocial Outcomes: A Systematic Review and Meta-analysis. JAMA Pediatrics, 178(10), 1017–1026. DOI: 10.1001/jamapediatrics.2024.2620.
- Fitzpatrick, C., Pan, P. M., Lemieux, A., Harvey, E., Rocha, F. A., Garon-Carrier, G. (2024). Early-Childhood Tablet Use and Outbursts of Anger. JAMA Pediatrics, 178(10), 1035–1040. DOI: 10.1001/jamapediatrics.2024.2511.
- Anderson, A. J., Perone, S. (2024). The kids are bored: Trait boredom in early childhood and links to self-regulation, coping strategies, and parent–child interactions. Journal of Experimental Child Psychology, 243, 105919. DOI: 10.1016/j.jecp.2024.105919.
- Zeißig, A., et al. (2024). The association between boredom and creativity in educational contexts: A scoping review on research approaches and empirical findings. Review of Education, 12(1), e3470. DOI: 10.1002/rev3.3470.
- Edler, K., Valentino, K. (2024). Parental self-regulation and engagement in emotion socialization: A systematic review. Psychological Bulletin, 150(2), 154–191. DOI: 10.1037/bul0000423.
- Lin, S. C., Kehoe, C., Pozzi, E., Liontos, D., Whittle, S. (2024). Child emotion regulation mediates the association between family factors and internalizing symptoms in children and adolescents – a meta-analysis. Journal of Child Psychology and Psychiatry, 65(3), 260–274. DOI: 10.1111/jcpp.13894.
- England-Mason, G., Andrews, K., Atkinson, L., Gonzalez, A. (2023). Emotion socialization parenting interventions targeting emotional competence in young children: A systematic review and meta-analysis of randomized controlled trials. Clinical Psychology Review, 100, 102252. DOI: 10.1016/j.cpr.2023.102252.
- World Health Organization (2019). Guidelines on physical activity, sedentary behaviour and sleep for children under 5 years of age. Geneva: World Health Organization.