Vaikas pamato saldainį ar žaislą, tėvai pasako „ne“, ir po kelių sekundžių prasideda garsus verksmas, rėkimas ar kritimas ant grindų. Tokia situacija tėvams gali būti labai nemaloni, ypač viešoje vietoje.
Tačiau pykčio priepuoliai ankstyvoje vaikystėje yra dažni ir nebūtinai reiškia blogą auklėjimą ar elgesio problemą. Atliktame ikimokyklinio amžiaus vaikų tyrime nustatyta, kad net 83,7 proc. vaikų bent kartais patiria pykčio priepuolius, tačiau kasdien jie pasireiškia tik nedidelei daliai vaikų. (Wakschlag ir kt., 2012)
Kodėl vaikas taip stipriai reaguoja?
Mažas vaikas jau turi stiprių norų, tačiau jo gebėjimas valdyti emocijas dar tik formuojasi. Jam sunku toleruoti nusivylimą, palaukti ar susitaikyti su tuo, kad kažko negalima gauti iš karto.
Todėl situacija, kuri suaugusiajam atrodo nereikšminga, vaikui gali būti labai stipri emocinė patirtis.
Pyktį dar labiau sustiprina nuovargis, alkis, triukšmas, žmonių gausa ir per didelis dirgiklių kiekis. Prekybos centras tam yra ypač palanki vieta.
Tyrimai rodo, kad dauguma mažų vaikų pykčio priepuolių yra gana trumpi. Potegal atliktame tyrime nustatyta, kad 75 proc. pykčio priepuolių truko ne ilgiau kaip penkias minutes. (Potegal ir kt., 2003)
Ką daryti, kai priepuolis jau prasidėjo?
Svarbiausia – pačiam suaugusiajam išlikti kiek įmanoma ramesniam. Jeigu į vaiko rėkimą atsakome rėkimu, vaiko emocinis sujaudinimas dažniausiai tik dar labiau padidėja.
Galima trumpai įvardyti jo jausmą:
„Matau, kad labai supykai.“
„Tu labai norėjai to žaislo.“
Tačiau jausmo pripažinimas nereiškia, kad turime keisti ribą.
Galima sakyti:
„Suprantu, kad tau pikta, bet žaislo šiandien nepirksime.“
Pykčio metu geriau vengti ilgų aiškinimų. Kai vaikas stipriai susijaudinęs, jam sunku klausytis argumentų ar moralų.
Taip pat svarbu atskirti jausmą nuo elgesio. Pykti galima, tačiau mušti, spardyti, mėtyti daiktus ar žaloti kitus – negalima.
Paprasta frazė gali būti:
„Pykti galima. Mušti neleisiu.“
Jeigu aplinka triukšminga, galima trumpam pasitraukti į ramesnę vietą.
Ar duoti vaikui tai, dėl ko jis rėkia?
Jeigu jau pasakėme, kad kažko nepirksime, o po kelių minučių rėkimo vis dėlto nusileidžiame, vaikas gali išmokti, kad stiprus priepuolis padeda pakeisti suaugusiojo sprendimą.
Todėl ribos turėtų būti gana nuoseklios.
Žinoma, visai kas kita, jeigu vaikas verkia todėl, kad yra alkanas, pavargęs ar jam reikia artumo. Tokiu atveju į jo poreikius reikia reaguoti.
Ko geriau nedaryti?
Mažai padeda tokios frazės kaip:
„Visi į tave žiūri.“
„Dideli vaikai taip nedaro.“
„Ko čia verki?“
Gėdinimas neišmoko vaiko nusiraminti. Jis tik prideda dar vieną nemalonią emociją, gėdą.
Taip pat nerekomenduojama rėkti ar grasinti vien tam, kad vaikas kuo greičiau nutiltų.
Mokymas prasideda tada, kai vaikas jau ramus
Po priepuolio galima trumpai aptarti tai, kas įvyko:
„Tu labai supykai, nes norėjai žaislo.“
„Pykti galima, bet mušti negalima.“
„Kitą kartą gali pasakyti: aš labai pykstu.“
Taip vaikas palaipsniui mokosi ne tik jausti emociją, bet ir ją įvardyti bei kitaip išreikšti.
Vaiko savireguliacija formuojasi padedant suaugusiajam. Tyrimai rodo, kad jautri ir rami tėvų reakcija yra susijusi su geresniais vaikų emocijų reguliavimo gebėjimais. (Bariola ir kt., 2011; Verhagen ir kt., 2024)
Kaip sumažinti pykčio priepuolių tikimybę?
Daug ką galima padaryti dar prieš įeinant į parduotuvę.
Padeda:
- iš anksto pasakyti, ką pirksite ir ko nepirksite;
- suteikti vaikui nedidelį pasirinkimą;
- vengti apsipirkimo, kai vaikas labai pavargęs ar alkanas;
- išlaikyti aiškias ir pastovias ribas.
Pavyzdžiui:
„Šiandien perkame maistą. Žaislų nepirksime.“
Arba:
„Gali išsirinkti vieną jogurtą.“
Kada verta kreiptis pagalbos?
Pykčio priepuoliai patys savaime yra normali ankstyvos vaikystės dalis. Tačiau verta pasitarti su specialistu, jei jie yra labai dažni, labai ilgi, vaikas stipriai žaloja save ar kitus, o pyktis nuolat trukdo jo kasdieniam gyvenimui.
Svarbiausia suprasti, kad tikslas nėra išmokyti vaiką niekada nepykti.
Pyktis yra normali emocija.
Tikslas – palaipsniui išmokyti vaiką suprasti:
„Aš galiu pykti, bet galiu išmokti valdyti savo elgesį.“
Psichologė Ivona
Literatūra
Bariola, E., Gullone, E., & Hughes, E. K. (2011). Child and adolescent emotion regulation: The role of parental emotion regulation and expression. Clinical Child and Family Psychology Review, 14, 198–212.
Potegal, M., Kosorok, M. R., & Davidson, R. J. (2003). Temper tantrums in young children: Tantrum duration and temporal organization. Journal of Developmental & Behavioral Pediatrics, 24(3), 148–154.
Verhagen, C. ir kt. (2024). Coregulation between parents and children in response to challenge and in association with child outcomes: A systematic review. Developmental Psychology.
Wakschlag, L. S. ir kt. (2012). Defining the developmental parameters of temper loss in early childhood. Journal of Child Psychology and Psychiatry.